Jei norite savo puslapio:

Spauskite ant baneriuko:
web hostingas, serverių nuoma, svetainių talpinimas
Ir jūs galėsite susikurti savo puslapį už 1 lt. per mėn.

Nuorodos:

Mano karoliukų pasaulis Lauko baldai. Skulptūros Periodika internete: žurnalai, laikraščiai ir t.t. ************** Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (išsami knygų ar referatų paieška) ************** Lietuvos virtuali biblioteka ************** Lietuvos viešosios bibliotekos ************** Bibliotekos pažangai (internetiniai mokymai, naujienos, apie bibliotekose vykstančias akcijas)

   
Jovilė Jurkonytė

PABĖGAU

1. Jau pavargau laukti tavo žinutės
Neatsakyti laiškai ir ištrintos eilutės
Prakeikti pažadai, suvaidintos minutės
Ir užkasti palaikai, širdį veriančios šukės.

2. Iškapstyti grioviai, tipo lobio ieškojau,
Bet nežinai tu, mielasis, apie ką aš galvojau.
Nežinai ko norėjau, apie ką aš svajojau
Tu norėjai tikėt, kad tau širdį aukojau.

3. Tu manei, kad mylėjau ir dėl to aš kovojau,
Bet žinai, suklydai, į tave ranką mojau.
Supratau, kad dingai dar kol nosines džioviau,
Nes žinai, pavargau nuo kvailų abejonių.

4. Duobės, kapai, kryžiai, mėnuo ant stalo
Ir vaiduoklis tyloj paslaptingai kikeno.
Nustyrau. Kas ten vyksta? Net veidas išbalo
Supratau, kad ten aš po jo meilės signalo.

5. Mečiau viską, pabėgau
Viduj meilė kariavo,
Bet širdis ją ramino
Juk mirtis mums mojavo.

6. Ką sakai? Negirdžiu. Tu dar čia? Aš skubu!
Atsibodai, išeik! Laikas bėga taip greit.
Nebeliko raidžių, suvaidintų minčių
Tu toli aš jau čia. Išeini? Tai atia!

**********************************************************

Meilė muzikai

1. Suvirpėjus smuiko stygai
Iškyla tie visi vaizdai,
Kuriuose esi ir tu
Tu į mane žvelgei.

2. Praradus viltį,
Žvilgsnį paskandinau giliai
Negirdėjau nieko,
Kad ir ką tu man sakei.

3. Mane priglaudė tik muzika,
Kuri ramino ir išgydė.
O tu tuščiai žvelgei
Ir sudužusias šukes rinkai.

4. Kur išmetei šukes,
Kurias rinkai?
Kur mano viltį skandinai?
Kam tau manęs reikėjo?
Vis tiek galiausiai palikai...

**********************************************************

„Mano vaikystė“

Smagu prisiminti savo vaikystę. Atrodo dar neseniai kreidelėmis marginau sienas, sultimis liejau gėles, druska saldinau arbatą... Gaila, kad gyvenimas ne laikrodis ir atgal į tą patį laiko tarpą nebesugrįši... Tiksi minutės į priekį it žaibas... Rodos dar šiandien buvo vakarykštė diena... O vakar, atrodo, dar sėdėjau močiutei ant kelių, valgiau skrebučius su pienu, pyniau barbėms kasas, prausiau mažučius ančiukus lėlės vonelėj...Gaila tik dėl to, kad mama buvo išvažiavus mokytis į Vilnių... Visgi vieną įvyki aš išskiriu. Norėčiau papasakoti jį plačiau.
Rytą pabudau nuo saulės kaitros. Buvo labai karšta miegoti, nes seneliai perkėlė mano kambarį į verandą. Ten buvo mažai vietos, šviesūs tapetai buvo stilingai išsivinguriavę ant sienų, o užuolaidos tviskėjo baltu it sniegas pumpuru... Jau pilnai atsibudusi pastebėjau jog saulė pakilusi labai aukštai, vos akys užmato. - VIDURDIENIS! – skardžiai šūktelėjau ir vienu šuoliu šoktelėjau iš lovos. Tai išgirdusi senelė palėta atėjo iki mano verandos ir puse lupų šyptelėjusi pasikvietė mane į virtuvę. Sakėsi turinti man staigmeną.
Kokią minutėlę mano venose smalsumu užsiliepsnojo kraujas. Ir smegenys pradėjo spėlioti. Per kelias sekundes apsvarsčiau ką galėtų man padovanoti senelė. Lėlę? Kačiuką? Kitokių žaislų? Tuomet pažvelgiau pro langą. Ten suakmenėję styrojo gvazdikai, krūmai taip pat nė nesiruošė sukrutėti. Tikrai karšta diena, jokio vėjelio... Širdį šiek tiek kuteno drugelių plazdėjimas šalia namo. Šiek tiek atitraukiau baltą, perlais tviskančią užuolaidą ir plačiai pravėriau langą. Į kambarį lyg margas vėjas įsiliejo spalvotų drugelių pulkas...Širdelę užliejo jauki šiluma... Vis dar spėliojau kas tai per tyras jausmas?.. Dar nespėjus nutūpti paskutiniui drugeliui vėl išgirdau senelės šauksmą. Ir tuomet mano širdis garsiai suaimanavo. Apsisukau ir tekina pasileidau į virtuvę. Pravėrusi duris mano veidas ištįso, kojos šiek tiek sulinko, o akys nusišvietė džiaugsmu. Tai tikrai ne ta dovana, kurios tikėjausi. Tai žymiai vertingesnė dovana. Aš supratau iš kur tas drugelių plazdėjimas mano krūtinėje.
- Mama? Mamyte?? – puoliau link nuostabiosios dovanos ir ėmiau ją bučiuoti. Ji atsakė tuo pačiu. Šypsena jos veide vos per milimetrą nesiekė ausų kampučių.
- Dukryte, aš tave taip myliu.
- Ar nebeišvažiuosi? – šiek tiek susigraudinusi pasakiau.
- Ne, mano saulyte. Sesija pasibaigė ir aš liksiu su tavimi amžiams. Nebeišvažiuosiu. – nors aš nežinojau kas yra ta sesija, bet jaučiau, kad dabar būsiu su savo mamyte ir tai bus nuostabu. O sesutė jau nebe už ilgo grįš iš Alytaus... Šaunu...
Kokia spalvota ir graži ta vaikystė. Be galo džiaugiuosi jog yra sukurtas toks nuostabus gyvenimo tarpas. Kiekviena akimirka puošia gyvenimą ir tai yra nuostabu.
**********************************************************

„Mano atrasta Lietuva“

„Iš realybės tekina į TEN“

Lietuva man visada simbolizavo rožę mano gėlių darželyje. Kodėl? Nes iš visų, visų gėlių, kurios ten buvo pasodintos (o jų buvo daug), atrodė gražiausiai, kvepėjo saldžiausiai ir, žydėjo ilgiausiai..
Ką reiškia pažinti Lietuvą? Reiškia žinoti netik miestų, upių, ežerų pavadinimus, bet ir, žinoti kur yra vieta, kurioje tu jautiesi ramiai, kur sklinda maloni energija, kur yra viskas, ko reikia, kad siela būtų soti, kūnas atsipalaiduotų..
Rasti tą stebuklingą vietą reikia daug keliauti. Keliauti netik po Lietuvą, bet ir po savo sielos gelmes.. Ar žinote kas išgyto visas ligas? Kelionė į save ir, kelionė po savo gimtąjį kraštą..
Savo kelionėje aš pamačiau daug vaizdų, kurių šiaip žmogus nepamatytų, mačiau ir žmones, kurie atrodė kitaip negu įprastiniai...
Ilgai galvojau ir nutariau atskleisti savo paslaptingą kelionę ir jums..
Aš jau nuo kelerių metukų svajojau aplankyti gražiausią Lietuvos kraštą. Et, maniau, kad tai tik svajonė, kuri taip ir neišsipildys, nes mama man tikrai neleis man leistis vienai gastroles po Lietuvą. O, kaip aš norėčiau!
Vieną kartą, vieną šviesų rytą mama mane nutarė vežtis pas tetulę į Raseinius. Pradėjome savo kelionę nuo mažyčio miestelio. Nuo Lazdijų. Kelionės metu fotografavau laukus, upes, kurios lyg deimantų karoliai žėrėjo mano akyse nuo tilto, medžius, primenančius žalius it turkis mano vaikystės kaspinus bei debesis, skriejančius danguje lyg negalinės mano svajonės...
Nuvykus pas tetulę, pastebėjau, jog ji gyvena name, prie kurio nėra nieko, tik žolė, o vienintelis papuošalas šiai vietai, tai jau rožiniame danguje besileidžianti it auksas saulė.
Manęs ši aplinka nežavėjo, nes pernelyg mėgstu gėles, gamtos puošmenas...
Kadangi tetulė gyveno viena, taigi mano mama nusprendė leisti man čia paviešėti truputį... Savaitę, o gal dvi...
Dienos čia buvo nepakenčiamos. Mane ramino tik R. Krupicko knyga „Paskui rasos lašą“. Žavėjausi jo gastrolėmis ir pati labai norėjau visa tai patirti, tačiau, deja, man tik 14...
Vieną kartą pasiryžau bėgti namo, nes teta mane labai erzino. Prasmukau iš svetainės laukan ir kiek kojos neša iki Jurbarko. Žinoma, pabėgau tik iki greta Raseinių esančio ežero, nes labai, labai pavargau. Pulsas it žonglierius ant batuto pulsavo tuk, tuk...
Staiga pamačiau siaurą keliuką ir nutariau pasukti juo, nes jau temsta, kelyje baisu...
Priėjau kaimelį, tokia keistą mažytę gyvenvietę. Namukai ten buvo keli, maži ir visi apsodinti gėlėmis, krūmais ir kitais gamtos peizažais.
Perėjusi kaimelį, traukiau toliau. Už kelių kilometrų priėjau lyg ir nedidelį miškelį. Nutariau pernakvoti ten, nes akys merkėsi kaip laukai vidudienį...
Vos įėjau į mišką, iš nuostabos net pašokau iš duobutės, kurią smėlyje paliko mano batai. Visur mirgte mirgėjo įvairiaspalvės gėlės lyg paveiksliukai muzikos vadovėlyje... Čia lakstė visiškai nebailūs zuikučiai, voverės ir melodingą simfoniją giedojo lakštingalų choras. Čia augo grybai, svyravo maloni energija nuo beržų ir liepų. Pušų plaukai lėtai, ramiai plaikstėsi, tiesiog nenorėjau iš ten išeiti.
Rytą mane prikėlė rasa, žibanti lyg sidabras. Tačiau, deja, tuoj pat sulaukiau ir mamos skambučio. Ji sakė, kad atvažiuoja manęs, labai jaudinasi ir ji supykusi!
Dar kartą pasigėrėjau aromatu, perėjau įspūdingąjį kaimelį, po kurį jau lakstė vaikai, gėles laistė moterys ir vyrai. Jie atrodė pasakiškai gražiai visi... Išėjau į kelią ir ten pasitikau supykusią bei susikrimtusią mamą...
Aš buvau priblokšta nuo visų vaizdų ir net neabejojau, kad tai – pati gražiausia vieta. Labai gaila, kad pabudau. Net širdelę paskaudo... buvo toks gražus, tikroviškas ir įspūdingas...sapnas... Ir vėl mūrine gatve į miesto aikštę... galėjau nebepabusti, tačiau pabudau.
**********************************************************

Lemtis

Lyg angelo sparnu pamojus
Rūke mojuoja, žiūri mėlynom akim.
Lyg saulė ūkaną užstojus
Artėja, lemtį neša vis artyn.

Kalbu taip tyliai, bijau išgirst save pati
Jo balso stygos tyliai virpa, jaučiu plazdėjimą širdy.
Atgavus amą praveriu akis, matau jo deimantinį žvilgsnį
Netekus žado pasveriu mintis, girdžiu tik lūpas, sakančias: jį myliu.
**********************************************************

Istorija, kurią man papasakojo senelė

Pynučių tvora – rankos tėvo
Saugo mūsų vaikystės dienas
...Nors dešimtmečių daugel praėjo
Bet tėviškės vaizdas toks pat.
Mano senelės tėviškės vaizdas toks pat. Ir klevai prie kelio ošia, ir beržas plačiašakis prie kluono, netgi senoji obelis šalia išminto vargu tako tebeauga. Nieko neišdavė nei medžiai, nei žemė, jų gerumą senelė matuoja širdimi. Medžiai užaugo, vaikai paseno, o džiaugsmą ir nuoskaudas matęs akmuo vis dar stovi, į žemę dar grimzta. Jis vis dar prisimena 1941m., birželio 22-osios dienos įvykius, kuriuos mano senelei papasakojo jos mama. Ir tas vaizdas močiutės širdy jau 50 metų vis dar toks pat ryškus kaip tą kart, jai besišnekučiuojant su Motina seniausiose Verstaminų kaimo kapinėse.
Kalbėjome apie močiutės vaikystę, apie jos kaimą. Priešais sodybą: boluoja pušynas. Sakė, kad jį pasodino mokiniai, netgi ir mokytoja Jugrida, kai buvo šeštokė. Prie jo prisišliejusios maimo kavinaitės. Aš ėjau kartu su močiute, padėti sutvarkyti kapų. Senelės giminių kape palaidoti bet septyni žmonės. Ir čia močiutė man papasakojo Verstaminių kaimo tragediją ir tuo pačiu jos giminės baisiausią įvykį.
- tai buvo 1941 m., birželio 22-oji diena, sekmadienio rytas. Niekas nėjo į bažnyčią, kaip buvo įprasta eiti. Visi susirinkę kalbėjo apie karą. Nuo Lazdijų link Krosnos važiavo vokiečių kariai. Dar mano senelė man pasakojo, kad karas įvyko dėl to, kad kažkas iš Verstaminų kaimelio nušovė motociklu važiuojantį vokietį. Baisūs atėjūnai paskelbė, kad už vieną žmogų atkeršys išžudydami visus kaime esančius jaunus vyrus. Mama pasakojo, kad tądien jų gimtinės namuose susirinko visi šeimos vyrai. Atėjo dėdė su sūnumi paklausinėti sūnėno Vlado, grįžusio iš Lietuvos kariuomenės atostogų, apie vokiečių sukeltą maištą. Išviso prie stalo sėdėjo septyni vyrai. Trys iš jų buvo mano močiutės sūnūs, du žentai ir brolis su savo sūnumi. Kai staiga į kiemą įvažiavo vokiečių karininkas. Liepė visiems vyrams išeiti į kiemą. Vokiškai kažką šaukė, rėkė. Po to visus išvijo eiti vieškeliu Simno link. Moterys matė, kad keliu karininkai varė dar daugiau vyrų. Kitą dieną buvo pranešta, kad gretimame kaime, prie beržynėlio sušaudyti visi tie Verstaminų kaimo vyrai, kurie anądien buvo varomi keliu. Maištautojai įsakė mirusius palaidoti per aštuonias valandas. Kadangi kaime liko tik seni vyrai, jiems teko kasti duobę kapinėse. Mano močiutė su dukra Ona pasikinkė arklius ir su vežimu išvažiavo parvežti nušautųjų. Už šešių kilometrų nuo namų moterys pamatė klaikų vaizdą: ant pievos, kraujuose paplūdę gulėjo broliai, sūnūs, kaimynai. Ir iš kur jos turėjo tiek jėgų, ryžto ir valios pakelti tokį skausmą? Kiekvieną guldė prie savo krūtinės ir dėjo į vežimą. Moterų drabužiai permirko krauju ir ašaromis. Važiuojant namų link sulūžo vežimas. Teta Ona įrėmusi petį laikė vežimo šoną, kol senelė močiutė pakvietė pagalbą. Senis Pankūnas, išardęs savo tvorą, pataisė vežimą. Vakarėjant jos privažiavo kavinaites. Kitos dukterys iš namų atnešė staltieses ir lentas, nes nebuvo galimybės daryti karstų. Mano močiutė įlipo į duobę, pati sudėjo lentas, patiesė ant jų staltieses ir kiekvieną įleistą į duobę suguldė. Juos vėl uždengė staltiesėmis, užklojo lentomis ir užkasė žeme. Tokia tvirta buvo mano močiutė, bet greit palūžo ir pati atgulė kapuos...
Štai kokią liūdną istoriją aš išgirdau iš savo senelės. Manau rašytoja Bronė Buivydaitė savo įdomiame gyvenime matė visko: ir skausmo, ir džiaugsmo. Todėl paminint poetės gimimo dieną, verta prisiminti apie ryžtą, drąsą, stiprybę ir nepamiršti, kad senolių išmintis tviska krištolu, nes tik jų pasakojimai mūsų širdyse vis gimsta ir, gimsta iš naujo.
**********************************************************

MEDŽIO LAIŠKAS ŽMOGUI

Žmogau,
Aš čia, šiame miške, esu oro dėka... Jis mano gyvybę užmezgė šioje drėgnoje žemėje it kūdikį motinos įsčiose... Kai aš gimiau, kai mano žalsvi plaukai pradėjo veržtis pro juodą, samanotą žemę, tu, žmogau, buvai šalia. Spindėjo tavo akys lyg žėrintys deimantai. Aš pamilau tave. Kai susirgdavau, tu mane gydydavai, kai buvau ištroškęs – girdydavai. Maniau, kad ir tu pamilai mane. Tai kas mano, brangus žmogau, nutiko? Kodėl ilgus metus nebeateini? Kodėl manęs nebegydai? Kodėl mane palikai?.. Nesvarbu, kad esu čia nevienas. Nesvarbu, kad aplinkui draugai. Svarbus tu esi man tik vienas... Nes tu mane auginai... Kol šalia buvai, aš tviskėjau it turkis, bet kai tu išėjai ir nebegrįžai, tas tviskesys dingo...
Aš mačiau tave vakar, mačiau prieš savaitę, bet pas mane tu neatėjai... Man liūdna, širdį labai skauda, nes aš mačiau kuo tu tapai... Tu nevaikščiojai čia šiaip, nesigrožėjai gamtovaizdžiu, tu – žudei... Žudei mano brolius, žudei mano seseris, o aš čia bejėgis stovėjau ir ašarojau, laukiau savo eilės. Aš maniau, kad mylėjai mane ir mano šeimą, tačiau suklydau. Tu bandei pasipelnyti iš nekaltų medelių gyvybių... Mano siela graudžiai verkė. Paskendau savo paties ašarose...
Apsidairyki, žmogau. Pažvelki į tuos vaikus, matančius savo tėvų mirtį. Pagalvok apie čia apsistojusius gyvūnus, kurie liks be pastogės. Pažiūrėk į mus. Nesvarbu, kad mes tik medžiai, svarbu tai, kad mes gyvi, kad norime gyventi.
Įsivaizduok naktį be žvaigždžių, namą be stogo, knygą be raidžių. Juk pastebėtum, kad kažko trūksta, tiesa? Tai kodėl žudai mus, medžius? Kodėl naikini mūsų gyvybes vienas po kitos? Kodėl nenori, kad mes egzistuotumėm? Juk jeigu mus naikinsi, tai mūsų mažės ir, mažės...
Kol dar esu gyvas, prašau būti išklausytu. Prašau nežudyti dėl nieko nekaltos gyvybės. Prašau dėkoti gamtai už naujas gyvybes, o ne iš jos tyčiotis. Juk šis gyvenimas tik vienas visiems. Taip pačiai kaip tau, taip ir man. Taip kaip tau tavi vaikai, taip ir man manieji. Nekankink ir nežudyk jų, žmogau. Juk mes galime būti draugais, o ne priešais. Nekovokime, nes aš šioje kovoje per silpnas. Nepamiršk, kad tas kas gali tave nužudyti, gali ir išgelbėti.
Manai, kad mes, medžiai, nieko nejaučiame? Tu klysti. Mes kaip ir bet kuri kita būtybė turime jausmus. Jeigu nieko nejaustume, nei skausmo, nei džiaugsmo, tai kodėl tada mes norime gerti, nes jeigu negersime – mirsime? Kodėl mums kaip ir bet kuriai kitai gyvasčiai ateina senatvė? Kodėl mes turime vaikų ir draugų? Šie klausimai turi tik vieną aiškų atsakymą: nes mes esame gyvi, o visos gyvos būtybės jaučia tiek skausmą, tiek džiaugsmą, tiek pilnatvę, tiek vienatvę...
Kaip manai, kodėl Dievas sukūrė žmogų? Taip, kad jis gyventų ir patirtų gyvenimo džiaugsmą. O kam sukurtas gyvūnas? Tam pačiam tikslui. O kokia tada medžio paskirtis žemėje? Krosniai užkurti? O gal drožinėti stalo įrankius? Kaip manai? Juk tu esi – protingas. Žinai kiekvieno paskirtį žemėje, sprendi už kitas gyvastis, vadovauji jiems, nulemi gyvenimo trukmę, tai ar taip sunku atsakyti į šį klausimą? Gal iš tiesų nesi toks protingas, kokiu dediesi? Gal visgi atiduosi Dievui pareigas spręsti už mus? Aš nenuvertinu tavęs, žmogau, tiesiog stengiuosi atvesti į protingą kelią. Juk tu gali mums padėti ir mus išgelbėti nuo mirties. Pagalvok apie mūsų šeimas ir jausmus. Visi nori gyventi ir mes norime to paties. Aš prašau, išklausyki manęs, drauge. Tu dar gali pagelbėti mums ir tapti herojumi. Nepamiršk, kad už vieną gerą darbą, tau bus atlyginta dvigubai. Mes esame gyvi ir norime būti išklausyti.
**********************************************************

Dieve mano, Dieve

1.Dieve mano, Dieve
Aš girdžiu Tave
Tavo balsas virpa
Mano širdyje.

PRIEDAINIS:.
Keliu rankas aš į Tave
Kaip šie visi pasaulio žmonės
Džiaugiuosi meile bet kuria
Ir man nekyla abejonės.

2.Dieve mano, Dieve
Tu esi banga
Jūros karalystėj,
Sauganti mane.

PRIEDAINIS:.
Keliu rankas aš į Tave
Kaip šie visi pasaulio žmonės
Džiaugiuosi meile bet kuria
Ir man nekyla abejonės.

3.Dieve mano, Dieve
Aš myliu Tave,
Nes kaskart suklupus
Paremi mane.

PRIEDAINIS:.
Keliu rankas aš į Tave
Kaip šie visi pasaulio žmonės
Džiaugiuosi meile bet kuria
Ir man nekyla abejonės.

**********************************************************

ATEIK…

Širdį pervėrė stingdančios ledo šukės,
Mano sielą sužeidė veidmainiški tavo jausmai,
O lūpas manąsias užsiuvo, tavi sutrypti pažadai.

Akyse įstengo tas veidas, kurį aš mylėjau labai,
O žvaigždės danguj lyg apakę,
Vis šviečia ir, šviečia labai.

Venose stingsta tas kraujas, kurį aš praliejau antai,
Bijau, kad sustingus visam jam,
Aš užmigsiu giliai...

Skubėk pas mane, aš maldauju! Laukiu tavęs jau ilgai.
Kur tu meile gražioji?
Nelauksiu tavęs amžinai…


**********************************************************

Angeliška meilė

Kas angelą į žemę šaukė?
Kas matė jo ryškias akis?
Kam širdį žemėje taip skauda,
Kad pabudo jis, išgirdęs graudžią raudą?

Kas tiek kentėjo?
Kas širdį laidojo savy?
Kam ašaros riede riedėjo?
Kas meile žemėj netikėjo?

Jis deimanto akim žiūrėjo
Kalbėjo angelo balsu
Tada jų lūpos susiliejo
Jie buvo amžinai kartu.

**********************************************************

Žalias pasaulis

Žalia saulė, žalias oras,
Žalia pieva, žalias noras.

Žalias žalio, žalsvo oro
Žalios saulės, žalsvas noras.

Žalia, žalia lyg laukuose
Žalio žalios žalsvonotos.

Žalios pievos, žalios šakos
Žalias namas, žalsvos lankos.

**********************************************************

Šypsena

Lyg saulė danguje,
Lyg meilė tavyje,
Lyg jausmas širdyje
Tai šypsena tava!

Kai rodai dantukus
Matau vyturiukus.
Nes šypsena tava
Tai saulė naktyje!

Nėra blogiau už blogį,
Nes šypsenos nėra.
Kai tu nusišypsai
Prasišviečia diena!

**********************************************************

Jis

Jo akyse atradau giliausią jūrą,
Žydrą dangų, sraunią upę...
Jo lūpos man kaip vyšnios
Saldžios, skanios, minkštos...
Pamačius jas suvirpa kūnas
Iš jaudulio net vaizdas sukas.
Jo žvilgsnis man – yra stebuklas
Toks keistas ir gilus smalsumas.
Kaip norisi sakyti „myliu“,
Sakyti daug gražių minčių. Kaip norisi tik jį matyti
Tarp begalės keistų žmonių...
Galbūt suteiks gyvybė
Man šansą tai daryti nuolatos,
Galbūt išlys kantrybė
Aš lauksiu jo iki pasaulio pabaigos.

**********************************************************

Baisi liga

Ilga ir nei trupučio nelaukta
Įsiskverbė baisi liga.
Išgydyti ją taip sunku
Nuo jos net vaistų nerandu!
Aš sirgsiu ja kokius metus,
Bet išmesiu tuos baisius jausmus!
Terapija ir SPA gal nepadės,
Bet su laiku liga išblės.
Galvosūkis man toks smalsus
Kada liga eis į kitus namus???
Užmiršti meilės aš dar negaliu,
Bet laikas – vaistas nuo visų ligų!

**********************************************************

Meškio kalėdos

Atkeliavo žiemužėlė per miškelį į svečius,
Iškeliavo vasarėlė į šiltus, šiltus kraštus.
Miškas ūžia nuo linksmybių,
Morkom eglė papuošta,
Stovi senis, striksi kiškis
Ir meškutis su bačka.
Kur kalėdos tos užtruko?
Už aukštų, aukštų kalnų,
Seni, lėk greičiau į mišką,
Mes jau laukiam dovanų.

**********************************************************

Nauja meilė

Maniau širdis suplyš iš skausmo
Ir laimė niekad nesugrįš,
Tačiau likimas ruošė skolą
Ir laimė vis dar prieš akis.

Širdis ir vėl iš meilės gieda
Ir vėl atgijo ta sena viltis.
Maniau, jog meilė jau mane apleido,
Tačiau ir vėl atšilo ta sušalusi mintis.

Mintis, kad dar turiu kantrybės,
Turiu vilties ir šansą būti tik tava.
Nors nežinai, jog tu man – tobulybė,
Tačiau pajusi. Tai ne pabaiga.


**********************************************************

Sunku atsisakyti meilės...

Kai širdį degina jausmai
Tu negali atsisakyti meilės.
Nors širdyje labai blogai,
Pasirenka ji ir be tavo laimės..

Laimingas būti negali
Jei mylimajam nei trupučio nerūpi.
Pavergti širdį jo labai sunku
Ar padarysi tai tik laiko klausimas sunkus..

Meilė – kažkas tai sudėtingo,
Melodija svajingosios spalvos.
Tik nežinai ar tai prasminga,
Nes meilės nekvietei tokios..

Nors pabaiga labai skausminga
Tačiau ištarti „viso“ privalai,
Nes myli kitą jis labai svajingai,
O griauti meilę – lenkti meilės svirtį..

**********************************************************

Lietuva

Lietuva – gražiausias žodis žemėj.
Jį sudeda begalė nuostabių spalvų.
Taip kaip saulė šildo šviesiai mėlyną padangę,
Taip ir meilė Lietuvai gimtinei sužadina nepaprastai šiltus jausmus.

Atkūrėm žemę, atkūrėm saulę,
Atkūrėm viską nors ir pamažu.
Todėl paminę šitą nuostabią tėvynės progą
Iškelkim galvas ir dainuokim Lietuvai visi kartu!

**********************************************************

Saulės blynas

Oi... Ta karšta, niūri vasara.. Nėra mokyklos, nėra linksmybių.. Tačiau nieko nėra linksmiau už kasmetinį saulės blyną. Suintrigavau? Skaityk toliau!
Mokslo metų pabaiga.. .Paskutinės išdaigos, paskutinis matematikos kontrolinis, paskutinis dvejetas, paskutinis saulės blynas...
Jau karšta. Atšilo orai... paskutinė mokslo metų diena... Ir vėl trys mėnesiai be išdaigų, be apkalbėjimų, dvejetų pažymių knygelėse...
Jei jau paskutinė, tai paskutinė... Kaip visada susibūrė visa aštunta klasė (mano klasė) ir rengia paskutinę atsisveikinimo kasmetinę dovaną – saulės blyną. Saulės blynas – kas tai? Skaityk toliau ir sužinosi. Nojus atsinešė keptuvę ir nešiojamą mini viryklę, Justė produktų, likusieji – šypseną.
Šlakelis to, truputėlis ano, keletas šito ir štai – blynas. Dabar, kaip ir kas metai, išnešėme į kiemą ir palikome iki paskutinių mokslo pabaigos akimirkų. Direktorė jau įtarė, kad šis aštuntokų ritualas gali pasikartoti, todėl langus aptraukė plėvele. Taigi atėjus toms paskutinėms akimirkoms mes nuėjome atnešti mūsų blyno. Jis buvo šlykštus, patižęs, aplipęs skruzdėlėmis.. Feee...Atidarėme antro aukšto langą ir taikėmės į pagrindinį mokyklos koridoriaus langą. Jis buvo uždarytas. Justė paėmė blyną ir metė jį langan. Tačiau tuo metu langą atidarė mokyklos direktorė ir blynas išsitaškė jai ant veido. Ji rėkdama, šaukdama keikė mūsų klasę, tačiau iki tol, kol ji atėjo visi jau buvo išsilakstę. Dabar vasara jau nebe nuobodi, nes mes gavome 210 valandų viešųjų darbų mūsų mokykloje vasaros metu :D.


**********************************************************

Meilė

Nors žodžiais pasakyti tai sunku,
Tačiau širdis vis vien išduoda tiesą.
Nors mintyse nėra raidžių,
Tačiau nereikia jų, kad išpažintum tiesą..

Širdis išduos visus jausmus,
Likimo paukštis sugiedos nuostabią giesmę.
Nespėsi žvilgtelti į tuos metus
Ir štai jau mauniesi vestuvių žiedą..

**********************************************************

Naktis

Tamsiam juodam nakties kely
Sutikau aš mažą angeliuką.
Nors miega saulės spindulys,
Tačiau jis skrieja tartum baltas pūkas..

Žvaigždelės miega sapno debesy
Mėnulis seka pasakas vaikučiams.
Sapnai susikerta kely
Naktelei rašo atviruką..

**********************************************************

Vaivorykštė

Vaivorykštė – tai menas septynių spalvų,
Kurios susideda iš begalės jausmų.

Tokių jausmų, kurie neturi galo,
Tokių jausmų, kurie neturi pabaigos.

Vaivorykštė – ne šiaip niekelis
Ją gali pamatyti ne visi.

Tik saulės nušviestam takely
Žmogus su meilės kupina širdim.

Tik tas, kuris suvokia tylą
Ir leidžia meilei plėstis vis toliau.

Tik tas, kurio širdis auksinė
Ir meilės jausmas žydi nuostabiom spalvom.


**********************************************************

Netikėta tragedija

Marina labai myli savo šeimą. Tėtis, mama, kačiukas. Kačiuko vardas- Molis. Jis jau senas, tačiau labai mielas ir judrus.
Sekmadienį po rytinių mišių visa šeima ėjo į sekmadieninį pasivaikščiojimą. Molis labai nenori būti pririštas už pavadėlio, tačiau juk Marina negali paleisti jį lakstyti kačių parke. Šeimai prisėdus ant suolelio priėjo Marinos klasiokas- Kolis. Jis atsivedė savo katytę- Siamą. Toks vardas, nes mažylės veislė- siamo. Moliui ji labai patinka. Jie susitinka kiekvieną dieną Marinos labai didelio namo sode.
-Pirmadienį susitiksim?- tarė Kolis.
-Žinoma, juk mokykla...
Tuo pokalbis ir pasibaigė.
Sugrįžus namo Marė pašėrė Molį, nusegė pavadėlį ir išleido jį į sodą.
Pirmadienį po pamokų Marina iš karto lėkė į konditerijos parduotuvę, pas mamą.
-Mama! Pinigų!- šūktelėjo Marina.
-Cha cha cha..!- nusijuokė mama.- Še tau dešimtinė. Cha...
Marė nulėkė ir nupirko kačių šokolado gyvūnėlių parduotuvėje. Nupirko žaisliuką, naują dubenėlį ir parlėkė namo.
Jos akys apsiašarojo, ji balsu pravirko pamačiusi savo Molį kraujo klane ant pagrindinio kelio...

**********************************************************

Žvaigždelė

Dienoraščio lapas

Visada žinojau, kad žvaigždės – tai neabejotinas meno kūrinys. Jos žiba danguje lyg aukso gabalėliai, tačiau jos vertingesnės už auksą. Savo žvaigždelę pavadinau „Spinde“ todėl, kad ji labai ryškiai spindi. Mano žvaigždelė turi ilgas žvilgančias kasas, kurios kas naktį šviečia pro mano mažo kambarėlio langą.
Negyvenu turtingai. Mama dirba kiemsarge, o tėtis veterinaras. Dažniausiai namuose būnu viena, nes tėvų namuose nėra ir, nėra.. Mano brolis gyvena Amerikoje, o sesutė Augustina – Italijoje..
Kartą išgirdau kaip tėtis su mama pykstasi. Nuėjau pasiklausyti:
- Mes neturime pinigų. – šūktelėjo tėtis.
- Žinau, tačiau mes negalime nieko pakeisti, nes man moka tik 200litų.. – Liūdnai ištarė mama.
- Mums ne gana 900Litų. Juk mes turime Austę ir dar du vaikus, kuriems kiekvieną mėnesį turime siųsti pinigų.
Tuo pokalbis ir nutrūko. Pasijutau kaip gyvenimo klaida..
Niekada nemaniau, kad tėvai taip apie mane galvoja.
Pirmadienį mama nesugrįžo nakvoti. Tikriausiai dirba.
Nėra jos ir antradienį, trečiadienį taip pat..
- Kas čia dedasi?? Kur mama? – užrėkiau.
- Mama...
- Mama?
- Mus paliko...
Mano akys pasipylė ašaromis.. Vis dėl tų pinigų. Garantuoju, kad dėl mano kaltės.. Kai aš išeisiu- ji sugrįš.
- Ak, Spinde, kodėl gyvenimas toks žiaurus? Atsakyk man.. Gal man ateiti pas tave? Ar ten bus gera? Niekam netrukdysiu.. Spinde, duok ženklą..
Tuomet lyg iš dangaus Dingo visos žvaigždės. Liko tik manoji – Spindė. Tai ženklas.. Tegul grįžta mama.. Išeisiu aš..

Spindė nukrito į žemę. Tikriausiai pas Austę...

**********************************************************

Paliktas vienas

Nuo kūdikystės augau ir gyvenau vaikų namuose. Nieks nepasakojo man apie mano šeimą, tėvus. Nežinojau ar jie gyvi, ar mirę. Taigi nutariau surasti juos. Kadangi man buvo penkiolika metų, taigi aš negalėjau niekur išeiti.
Naktį apsimetęs, kad einu į tualetą atsidariau langą ir išlipau. Lengva nebuvo, nes visur kameros, tačiau spėjau perlipti tvorą kol kamera buvo užsisukusi į kitą kiemo pusę. Tiesą sakant aš nežinojau, kur man eiti. Pirmas taikinys buvo bėgti į priekį, o kur tas kelias nuves tik pats Dievas te žino. Bėgdamas aš atsitrenkiau į kažkokios senyvos moters lagaminą. Ji atsisukusi pradėjo manęs klausinėti, kur aš gyvenu, kas aš toks, kas mano tėvai, ar nepasiklydau.. Tačiau vieninteliai žodžiai kuriuos aš ištariau buvo: - Labas vakaras, am.. gal žinote kokia čia vieta?
Senyva ponia ištarė tik tai, kad čia oro uostas. Tuomet aš jai pasakiau, jog neturiu pinigų vykti, o aš nerandu tėvų. Jie ten į kur skrenda ji. Ponia mielai pasisiūlė padėti ir sumokėti už mano lėktuvo bilietą.
Po poros valandų aš išlipau.. Lon.. Lon.. Londone.. Kadangi angliškai nemokėjau, taigi kalbėjau lietuviškai. Žmonės ten buvo labai mieli ir nuvedė mane prie paieškos bokštelio. Ten sėdintis ponas puikiai kalbėjo lietuviškai. Pasakiau jam tikrąją savo padėtį ir pradėjau verkti. Jis tarė:
- Koks tavo vardas ir pavardė?
- Kajus Velindkevičius.
Aš žinojau savo vardą ir pavardę, nes prieš atiduodami mane tėvai pakrikštijo mane ir suteikė pavardę. Vyras sėdintis bokštelyje su mielu noru pakvietė kurį laiką pagyventi pas jį, o jis pasidomės mano šeima. Gyvenau pas jį kokius penkis mėnesius. Žinių apie mano tėvus nebuvo labai daug tik tai, kad jie gyvena Lietuvoje. Išsiskyrę. Visiškai skirtinguose šalies miestuose ir skirtingose Lietuvos pusėse. Kaip gi man grįžti į Lietuvą? Pinigų tai neturiu.. Ponas pas kurį gyvenau pasiūlė dar paieškoti informacijos, o tada pargabenti mane namo. Dar po kokių trijų mėnesių sužinojau, kad mama gyvena Klaipėdoje, o tėtis Vilniuje. Tikslų adresą žinojau tik mamos. Vyrukas, kaip ir sakęs, pargabeno mane namo. Pas mamą.. Pasibeldėme į duris. Namai buvo labai, labai dideli. Duris atidarė tarnaitė. Ir paklausė kuo gali padėti. Pasakiau, kad pakviestų mano mamą. Žinoma tarnaitė nieko nesuprato. Tariau:
- Ponią Velindkevičienę,.
- Aaaaa. Žinokite, ji jau išsiskyrusi. Dabar ji Ana Luis, nes ištekėjo už ispano. Beje ji turi dvynukus kuriems vos treji metukai. Taigi nesuprantu, ką jūs kalbate. Pasakiau, kad netauškėjus ir nespėliojus pakviestų ponią Luis.
Mama atėjo išsipuošusi gražiausiais rūbais, papuošalais.
- Labas. Kuo galiu padėti? – tarė mama.
- Aš juk tavo sūnus Kajus. Kodėl mane palikai???
Parodžiau savo gimimo liudijimą kuris beje buvo vaikų namų seife. Pavogiau jį kai direktorei nukrito pieštukas ir ji pasilenkė jo paimti. Kiek pakrūptelėjusi mama atsakė: - Man gėda.. Man labai gėda..
- Kodėl?? Kodėl mane palikai?
- Aš neturėjau galimybės tavęs auginti, nes buvau labai neturtinga.. Tiksliau vyras.. Buvęs vyras atėmė tave iš manęs ir išvežė vos po kelių mėnesių, kai tave pagimdžiau ir pakrikštijau.. Dėl to ir išsiskyriau su vyru..
Mama apsiverkusi apkabino mane ir pakvietė vidun. Ne tik mane, bet ir poną, kuris surado mano mamą. Mamytė Luis mane pasiliko savo namuose. Paskambinusi į vaikų namus pranešė, kad aš čia, ir mes su mamyte, patėviu (kurį myliu kaip tėtį) ir dviem broliukais gyvenome kartu.

**********************************************************

Liusė

Ji – mano geriausia draugė. Visada viena kita pasitikėjome ir niekada neturėjome paslapčių tarpusavyje. Tačiau žmonės keičiasi, ir aš tai įrodysiu šiuo pasakojimu.
Buvo pavasaris gegužės 20 – toji diena. Eidamos su Liuse į mokyklą pamatėme kačiuką kurį gaudė būrelis paauglių. Liusė – gyvūnėlių mylėtoja. Jai buvo nesvarbu, kad tie paaugliai kokiais 3metais už ją vyresni. Liusė puolė ginti kačiuką.
- Sveika, gražuole. – Ištarė kažkoks neišauklėtas berniūkštis.
- Ko jums reikia iš šio kačiuko? Nematote, kad jis alkanas, vienišas?.. – Graudžiu balsu aiškino jiems Liusė.
- Mes tik..
- Ei! – Kažkas šūktelėjo iš kito gatvės galo. – Jis mano.
- Kaip mums žinoti, kad jis tavo? – Nepatikliai ištarė bičiulė.
- Gal pažvelk į mano Miko antkaklį. – Maloniai ištarė vaikinas.
„ Mikas“. Tikriausiai kačiukas jo.. Liusė atidavė mažąjį Miką šeimininkui.
- Aš – Edgaras. Kuo tu vardu?
- Liusė..
- Malonu, Liuse. Nesijaudink galėsi aplankyti mano mažąjį Miką kada tik panorėsi.
Edgaras išsitraukė kažkokią kortelę su savo adresu ir telefono numeriu.
- Iki, Liuse
- Iki..
Kitą dieną po pamokų Liusė nubėgo aplankyti Miko. Tiksliau Edgaro. Nes jau ir taip buvo aišku, kad ji iškarto juo susižavėjo.
- Liuse! Stok!
Šūktelėjau pamačiusi ją su tuo Edgaru vakare, parke. Mano draugė net neatsisuko į mane. Gal ji kurčia? Taip pašaukiau dar keletą kartų. Ji tylėjo. Pastebėjau, jog ji ir mokykloje kalbasi tik su vyresniais vaikinais, o aš jai – tuščia vieta. Vakare paskambinau jai į jos mobilųjį telefoną. Tačiau ji neatsiliepė.
- Kamile, labas ;) – išgirdau.
- Labas.. – Atsakiau.
Tai buvo mano klasioko vyresnysis brolis.
- Kaip sekasi? – Tarė jis.
- Neblogai.. O tau?
- Puikiai ;)
Nusisukau ir nuėjau į pamoką, nes prieš kelias akimirkas nuskambėjo skambutis.
Kai parėjau namo mama paklausė manęs:
- Ar nesitarei šiandien eiti su Liuse į zoologijos sodą?
- O taip, tariausi. Tačiau jai dabar galvoje tiktai jos draugas Edgaras.
- Liusijana turi vaikiną? – krūptelėjo mama.
- O taip. Turi.
Nuėjau į kambarį nelaukusi mamos atsakymo. Išsiėmiau savo matematikos knygą ir pamačiau raštelį „ Susitinkame šiandien prie bibliotekos“. Hmm... Kas tai galėtų būti? Vardo nėra.. Gal Liusė? Apsidžiaugusi nulėkiau iki bibliotekos. O ten.. klasioko brolis Nojus.
- Sveika dar kartelį ;)
- Labas..
- Eime ledų?
- Aš alergiška.
- Tai gal eime pasivaikščioti?
- Eime..
Grįžau namo kokią pusė devynių vakare.
- Kur buvai? – išgirdau mamos balsą.
- Su drauge.
- Kokia?
Nesivarginau atsakyti ir nuėjau į savo kambarį. Netikėtai užsigalvojau apie Nojų. Man jis patinka jau seniai.. Keista.. Liusė pasipūtusi su savo brangiuoju sėdi, o aš viena kaip pirštas.. Netrukus gaunu pranešimą. „Tu man labai patinki. Nojus“. Širdis apsivertė į kitą pusę. Po kokių milijono sekundžių gaunu dar vieną pranešimą „Draugaukim?“ Aš sutikau.
Penktadienį vakare Nojus su savo motociklu parvežė mane namo. Atsidarau duris, o ten sėdi Liusė. Taip, taip. Svetainėje. Visa apsiverkusi, užtinusi.
- Kamile.. Atleisk.. Aš klydau.. Visi klysta.. Tiesa?? Maldauju..
- Labas.
- Ko tu pyksti? Aš atsiprašau....... – Verkdama veblena Liusė.
- Kas tau yra? Pamiršai, kad guostis ir savo Edgarui gali? M?
- Jis melagis.. Suviliojo ir paliko mane..
- Ahh... Ką su tavimi padarysi.... Tai ko dabar nori?
- Kad atleistum.. Būkime draugės vėl...
- Na gerai... – sutikau..
Ji atlėkė ir apkabino mane. Dabar ji turi pamoką. Manau supras, kad viskas kas greitai atsiranda, greitai pasibaigia..

**********************************************************

Labai prasom :)Taip pat kviečiame geruosius žmones paremti mūsų puslapį. Prašome paaukoti bent vieną litą per metus SMS žinute. Parašykite SMS žinutę su kodu IVP TEIZAI. Tarp žodžių IVP ir TEIZAI palikite tarpą, rašyti galite didžiosiomis arba mažosiomis raidėmis (pvz., ivp teizai). Siūsti Nr.1656 kaina 1 Lt .

Daugiau...